悪い

異端審問官の尋問のようにリズミカルでしつこく続くその音は、はるか昔に私の内なるメトロノームとなり、祈りではなく衰退のビートを刻みました。一滴。沈黙。一滴。廊下の突き当りにある洗面所の蛇口が、おそらく春以来、真夜中に壊れてしまい、無限の棺、神が与えたあの海に釘を打ち込んだのだが、兄弟たちはそれを非難と教条でいっぱいのバケツに執拗に封じ込めようとしたのだ。窓を閉めて熱を逃がさないようにしようと考えましたが、部屋にはカビと満たされなかった祈りの臭いだけが漂っていました。ドアの向こうから来る彼らの怒りは神聖なものではありませんでした。石積みモルタルを急いで塗っただけでした...

私と彼らの間、あるいは私とすべての間のガラスの壁は薄く、かろうじて知覚できるほどですが、時間の流れのように乗り越えることはできません。私は、革が固まった土のようにひび割れた粗末な待合室の椅子に座って、彼らの静かで水に満ちた生活を眺めています。音もなくゆっくりと振り付けられたダンスは、果たされなかった祈りのように泡だけが立ち上る。一晩で1インチ縮んだように見えるシャツの襟が私の首の周りを締め付け、私自身の体の限界を小さくしつこく思い出させます。一番大きな一羽は、尾びれが破れて、まるで長い間忘れていたことを思い出したかのように、道の真ん中で凍りついていた。

Sunkus, lyg cemento dulkėmis permirkęs kūnas lipo į dviaukščio autobuso vidurius, kiekvienas laiptelis – atskiras skausmo proveržis per kelius ir klubus, lyg kas suktų aprūdijusius varžtus kūno sujungimuose. Viršutinis aukštas, kaip visada, dvokė šlapia vilna ir pigiais kvepalais – Anglijos kasdienybės aromatas. Pro purviną, pilku miesto nuovargiu ištepliotą stiklą slinko vienodi namai, jų kaminai dūmavo į bespalvį dangų. Buvau tik dar vienas svetimkūnis šiame organizme, suakmenėjęs nuovargyje, laukiantis savo stotelės kaip išganymo. Staiga į autobuso vidų įsiveržė nauja keleivių banga....

I Praeitis – tai apleistas geležinkelis, įsirėžęs į miesto pakraštį. Bėgiai, du surūdiję randai, vis dar čia, bet traukiniai jais nebevažiuoja. Einu jais lėtai, atsargiai, lyg bijodamas įsmukti į laiką. Po kojomis girgžda skalda, o seni mediniai pabėgiai, sutrūniję ir pajuodę, dūla tarp vešlių piktžolių. Būtent tos piktžolės, tos laukinės gėlės, atkakliai lendančios pro supuvusią medieną, ir yra tikroji atmintis – ne pats įvykis, o tai, kas jį apaugo. Galvoje suku vieną, tobulai nušlifuotą prisiminimą. Vasaros diena, tokia skaidri, kad net skaudėjo akis. Tavo juokas, atsimušantis nuo pušų...

Skalbimo mašinos būgnas suko savo tylų, mechanišką ritualą, ir aš stebėjau jį lyg užhipnotizuotas, sėdėdamas ant šaltų vonios plytelių. Pasaulis, sumažintas iki muilino vandens ir besisukančių audinių. Išmirkę, susivėlę pavidalai – lyg paskendusios viltys – plakėsi į stiklą, kildami ir krisdami ritmu, kuris neturėjo nei pradžios, nei pabaigos, tik monotonišką, dūzgiančią amžinybę. Žalios piktogramos skydelyje švietė lyg hieroglifai iš pasaulio, kuriame viskas dar turėjo prasmę: gręžimas, skalavimas, minkštiklis. Bent jau mašina žinojo, ką daro. Ji buvo sąžiningesnė už mane. Ant liežuvio...

Mes nekariaujame dėl abstrakčių sąvokų – teisingumo, laisvės ar dievų. Tai tik iškabos, kuriomis politikai, tie patys susireikšminę geresnių kostiumų versijos, pridengia kur kas senesnį, purviną impulsą. Zirzdamas nuleidau koją ant pirmo cementinio rūsio laiptelio, ir į veidą tvokstelėjo pelėsiu ir sudrėkusia žeme atsiduodanti amžinybė. Šis nusileidimas į daugiabučio požemius, į bendrą teritoriją, kuri niekada nebuvo ir nebus bendra, – tai mažas, buitinis karas. Ore tvyrojo ne tik drėgmė, bet ir dešimtmečius kaupta, neišsakyta pagieža – už kaimyno per plačiai sustumtas senas padangas, už...

Karštis virš aikštės virpėjo kaip permatomas drebutis, sugėręs į save pastatų atspindžius ir pavertęs juos virpančiais miražais. Pačiame centre, lyg aukuras pagoniškai dievybei, tryško fontanas – jo srovės, it suakmenėjusios gyvačių nugaros, šovė į dangų ir krito žemyn tūkstančiais adatėlių, kurios akimirksniu išgaruodavo ant įkaitusių plytelių. Aplink jį sukosi ir klykė vaikai – basa, šlapia, saulės nubučiuota gentis, atliekanti savo nesuprantamą vasaros ritualą. Jie klykė. Taškėsi. Griuvo. Jų juokas, aštrus kaip stiklo šukės, skrodė orą, bet kažkodėl jo nežalojo, o tik pripildė gyvybės,...

Lijo. Ne, čia nebuvo tas ramus, bubenantis lietus iš senų knygų. Čia dangus vėmė tulžimi, o valytuvai, lyg du isteriški pamokslininkai, beviltiškai mojavo priešais akis, bandydami nuvalyti pasaulį, bet tik ištepliodami jį į neryškias šviesų dėmes. Kelias, blizgantis lyg ką tik nulupta gyvatės oda, vingiavo tamsoje, ir mano žibintai tebuvo du bailūs pirštai, bandantys apgraibomis surasti kelią į niekur. Bėgau. Kokia didinga ir apgaulinga frazė. Bėgau nuo neatsakytų skambučių ir nuo tos tirštos tylos, kuri įsiviešpatauja namie, kai viskas jau pasakyta, bet niekas neišspręsta. Įsivaizdavau save...

Miestas alsavo šlapio asfalto monotonija, o aš, dar vienas jo kraujagyslėmis judantis eritrocitas, plaukiau įprastu maršrutu – nuo durų iki durų, nuo vienos pareigos prie kitos. Galvoje sukosi ne mintys, o tirštas kisielius, drumstas ir beformis, nuosėdomis nusėdantis kažkur ties pakaušiu. Bet tada, ties posūkiu į triukšmingesnę gatvę, akies krašteliu pamačiau jį – apleistą, savivaldybės užmirštą gėlyną, įspraustą tarp aptrupėjusio pastato sienos ir šaligatvio. Tai nebuvo tvarkingas grožis. Tai buvo anarchistiškos spalvos maištas. Iš žemės, suaižėjusios it senio kakta, veržėsi laukinės...

Iš pradžių jis tik grasino – dangus patamsėjo iki šlapio asfalto spalvos, o oras prisipildė drėgnų dulkių ir laukimo kvapo. Tada krito pirmas lašas. Sunkus, vienišas, palikęs ant įkaitusio šaligatvio tamsią, greitai išnykusią monetą. Po jo – antras, trečias. O tada dangus prakiuro. Lietus ne lijo. Jis krito ilgais, stikliniais pirštais, barbenančiais į stogus, palanges ir automobilių skardą, kurdamas tūkstančius skirtingų ritmų. Miestas, prieš akimirką buvęs pilkas ir pavargęs, virto milžiniška akvarele. Šviesoforų signalai ištirpo ant šlapio asfalto, palikdami raudonas ir žalias kraujo...

Saulė, perpjauta horizonto ašmenimis, lėtai kraujavo į vėsią jūros vonią, ir tas kraujas nudažė debesų papilves tokia banaliai dramatiška spalva, kad norėjosi prisidegti dar vieną, nors ir pirmoji dar nebuvo surūkyta. Ji buvo tarp mudviejų pirštų – vienintelis šiltas daiktas šaltyje, smelkte besismelkiančiame pro ploną striukę. Ji įtraukė dūmą. Lėtai, tarsi svertų kiekvieną molekulę. Jos skruostai vos vos įdubo, o tada išleido pilką, trapų sielos siūlą tiesiai į besileidžiančio dangaus kūną. Tylėjo. Aš irgi tylėjau. Didysis Nebyliojo Kino Finalas, kuriame du nevykėliai aktoriai bando...

Galbūt tik tokia diena. Viena iš tų, kai miestas, paprastai pilkas ir susiraukęs it senis, kuriam spaudžia batai, staiga nusimeta kelis dešimtmečius ir trumpam vėl pasijunta jaunas. Saulė, lyg netyčia radusi plyšį tarp debesų-skudurų, liejo ant šaligatvių klampų, medų primenantį auksą. Ir tada aš pamačiau ją. Ji nėjo, o plaukė per tą tirštą šviesą, ir atrodė, kad oras aplink ją virpa, lūžta tūkstančiais vaivorykščių. Plaukai – išlydyto vario upė, akys – ežeras po audros, kuriame vis dar atsispindi žaibai. Ir mano galvoje, toje apleistoje sodyboje, kurioje paprastai tik skersvėjai gainioja...