di blogas

Karštis virš aikštės virpėjo kaip permatomas drebutis, sugėręs į save pastatų atspindžius ir pavertęs juos virpančiais miražais. Pačiame centre, lyg aukuras pagoniškai dievybei, tryško fontanas – jo srovės, it suakmenėjusios gyvačių nugaros, šovė į dangų ir krito žemyn tūkstančiais adatėlių, kurios akimirksniu išgaruodavo ant įkaitusių plytelių. Aplink jį sukosi ir klykė vaikai – basa, šlapia, saulės nubučiuota gentis, atliekanti savo nesuprantamą vasaros ritualą. Jie klykė. Taškėsi. Griuvo. Jų juokas, aštrus kaip stiklo šukės, skrodė orą, bet kažkodėl jo nežalojo, o tik pripildė gyvybės,…

Lijo. Ne, čia nebuvo tas ramus, bubenantis lietus iš senų knygų. Čia dangus vėmė tulžimi, o valytuvai, lyg du isteriški pamokslininkai, beviltiškai mojavo priešais akis, bandydami nuvalyti pasaulį, bet tik ištepliodami jį į neryškias šviesų dėmes. Kelias, blizgantis lyg ką tik nulupta gyvatės oda, vingiavo tamsoje, ir mano žibintai tebuvo du bailūs pirštai, bandantys apgraibomis surasti kelią į niekur. Bėgau. Kokia didinga ir apgaulinga frazė. Bėgau nuo neatsakytų skambučių ir nuo tos tirštos tylos, kuri įsiviešpatauja namie, kai viskas jau pasakyta, bet niekas neišspręsta. Įsivaizdavau save…

Miestas alsavo šlapio asfalto monotonija, o aš, dar vienas jo kraujagyslėmis judantis eritrocitas, plaukiau įprastu maršrutu – nuo durų iki durų, nuo vienos pareigos prie kitos. Galvoje sukosi ne mintys, o tirštas kisielius, drumstas ir beformis, nuosėdomis nusėdantis kažkur ties pakaušiu. Bet tada, ties posūkiu į triukšmingesnę gatvę, akies krašteliu pamačiau jį – apleistą, savivaldybės užmirštą gėlyną, įspraustą tarp aptrupėjusio pastato sienos ir šaligatvio. Tai nebuvo tvarkingas grožis. Tai buvo anarchistiškos spalvos maištas. Iš žemės, suaižėjusios it senio kakta, veržėsi laukinės…

Iš pradžių jis tik grasino – dangus patamsėjo iki šlapio asfalto spalvos, o oras prisipildė drėgnų dulkių ir laukimo kvapo. Tada krito pirmas lašas. Sunkus, vienišas, palikęs ant įkaitusio šaligatvio tamsią, greitai išnykusią monetą. Po jo – antras, trečias. O tada dangus prakiuro. Lietus ne lijo. Jis krito ilgais, stikliniais pirštais, barbenančiais į stogus, palanges ir automobilių skardą, kurdamas tūkstančius skirtingų ritmų. Miestas, prieš akimirką buvęs pilkas ir pavargęs, virto milžiniška akvarele. Šviesoforų signalai ištirpo ant šlapio asfalto, palikdami raudonas ir žalias kraujo…

Saulė, perpjauta horizonto ašmenimis, lėtai kraujavo į vėsią jūros vonią, ir tas kraujas nudažė debesų papilves tokia banaliai dramatiška spalva, kad norėjosi prisidegti dar vieną, nors ir pirmoji dar nebuvo surūkyta. Ji buvo tarp mudviejų pirštų – vienintelis šiltas daiktas šaltyje, smelkte besismelkiančiame pro ploną striukę. Ji įtraukė dūmą. Lėtai, tarsi svertų kiekvieną molekulę. Jos skruostai vos vos įdubo, o tada išleido pilką, trapų sielos siūlą tiesiai į besileidžiančio dangaus kūną. Tylėjo. Aš irgi tylėjau. Didysis Nebyliojo Kino Finalas, kuriame du nevykėliai aktoriai bando…

Galbūt tik tokia diena. Viena iš tų, kai miestas, paprastai pilkas ir susiraukęs it senis, kuriam spaudžia batai, staiga nusimeta kelis dešimtmečius ir trumpam vėl pasijunta jaunas. Saulė, lyg netyčia radusi plyšį tarp debesų-skudurų, liejo ant šaligatvių klampų, medų primenantį auksą. Ir tada aš pamačiau ją. Ji nėjo, o plaukė per tą tirštą šviesą, ir atrodė, kad oras aplink ją virpa, lūžta tūkstančiais vaivorykščių. Plaukai – išlydyto vario upė, akys – ežeras po audros, kuriame vis dar atsispindi žaibai. Ir mano galvoje, toje apleistoje sodyboje, kurioje paprastai tik skersvėjai gainioja…