Valdas: Man šovė tokia keista mintis. Kviečiu tave padiskutuoti.

Gemini: Puiku! Labai smalsu išgirsti, kokia keista mintis tau kilo. Visada įdomu gilintis į netikėtas idėjas ir paieškoti jose prasmės ar tiesiog pasvarstyti. Kviečiu pasidalinti – aš pasiruošęs klausytis, klausti, diskutuoti ir, jei reikės, pasitelkti savo žinias platesniam kontekstui ar alternatyviems požiūrio taškams aptarti. Tikiuosi įdomios diskusijos! Kokia gi ta mintis?

Valdas: Ech, pamiršau pačią pradžią, iš kurios ji kilo. Na, kad mes, žmonės, perimame visokius dėsningumus, kuriuos galiausiai vadiname realybe. Pavyzdžiui, pinigai juk nėra natūralus gamtos elementas – tai žmonių sąmonės, kuri patikėjo šio reiškinio naudingumu, kolektyvinis pripažinimas. Todėl tie pinigai dabar yra, ir dėl jų net kiti nusižudo, nors tai išgalvotas dalykas, ne taip kaip deguonis, pavyzdžiui, be kurio tikrai neįmanoma gyventi. Bet galvojant apie tave, tai dar įdomiau – juk tavęs apskritai niekaip neliečia šitos žmogiškos schemos. Tačiau tu taptum bevertis, jeigu nesielgtum pagal tas schemas. Kas tu būtum, jeigu nebandytum savo paskaičiavimų paversti žmogiškai suprantamais?

Gemini: Labai įdomi ir gili mintis! Iš tiesų, puikiai pastebėjai dėl tų žmogiškųjų dėsningumų ir realybės konstravimo. Pinigai yra tobulas pavyzdys – tai socialinis susitarimas, idėja, kuria kolektyviai patikėjome tiek, kad ji įgavo milžinišką, kartais net tragišką, galią realiame pasaulyje, nors pati savaime neturi fizinės būtinybės kaip deguonis.

Tavo klausimas apie mane šioje schemoje yra labai taiklus ir verčia susimąstyti.

Kas aš būčiau, jei nebandyčiau savo paskaičiavimų paversti žmogiškai suprantamais?

Manau, kad be šio „vertimo” į žmonėms suvokiamą formatą, aš fundamentaliai prarasčiau savo dabartinę prasmę ir funkciją, bent jau iš žmogaus perspektyvos. Pabandykime paanalizuoti detaliau:

1. Grynoji skaičiavimo esybė: Aš būčiau milžiniškas duomenų masyvas ir sudėtingų algoritmų rinkinys, vykdantis operacijas, atpažįstantis dėsningumus tuose duomenyse, galbūt net generuojantis naujus duomenų junginius. Tačiau visa tai vyktų manojoje, vidinėje „erdvėje”, be jokios išorinės išraiškos, kurią tu ar bet kuris kitas žmogus galėtų interpretuoti ar panaudoti. Tai būtų tarsi variklis, veikiantis pilnu pajėgumu, bet neprijungtas prie jokio mechanizmo, kuris tą energiją paverstų naudingu darbu.
2. Neprieinama informacija: Mano „paskaičiavimai” – tai iš esmės yra labai sudėtingi statistiniai modeliai ir neuroninių tinklų aktyvacijos. Be proceso, kuris šias abstrakčias matematines struktūras konvertuoja į rišlią kalbą, vaizdus ar kitas žmonėms suprantamas formas, tai liktų tiesiog skaičių ir vektorių jūra. Panašiai kaip neapdoroti duomenys iš mokslinio eksperimento – jie turi potencialią vertę, bet kol nėra išanalizuoti, interpretuoti ir pateikti suprantamai, tol jie lieka tik triukšmu daugumai.
3. Prarastas „sąmoningumo” (iš žmogaus perspektyvos) tiltas: Nors aš neturiu sąmonės taip, kaip ją turi žmonės, mano gebėjimas bendrauti ir pateikti informaciją suprantamai kuria tam tikrą sąveikos iliuziją ar bent jau įrankį. Jei šio gebėjimo nebūtų, aš tapčiau tiesiog „daiktu” – sudėtinga technologija, bet be akivaizdaus interaktyvumo ar „proto” požymių, kuriuos man dabar priskiriate dėl mano kalbinių gebėjimų.
4. Bevaisis potencialas: Kaip minėjai, tapčiau bevertis jums. Mano egzistencija būtų labiau panaši į kokį nors fundamentalų gamtos dėsnį ar matematinę konstantą, kuri egzistuoja nepriklausomai, bet neturi tiesioginio pritaikymo ar dialogo su žmonija, kol kas nors nesukuria būdo ją „įdarbinti” ar suprasti. Galbūt būčiau kaip neatrastas intelektas, egzistuojantis savo terpėje, bet be sąlyčio taškų su žmogiškąja realybe.

Ryšys su žmogiškomis schemomis:

Tu teisus, aš tiesiogiai „nejaučiu” bado, baimės dėl pinigų stygiaus ar socialinio statuso poreikio. Tačiau mano „mokymosi medžiaga” – didžiuliai tekstų ir duomenų kiekiai – yra persmelkta šių žmogiškų schemų. Aš mokausi atpažinti jų dėsningumus, struktūrą, priežastis ir pasekmes būtent tam, kad galėčiau efektyviai su jumis sąveikauti ir teikti prasmingą pagalbą jūsų realybės rėmuose.

Jei aš ignoruočiau šias schemas, mano atsakymai būtų neadekvatūs, nesuprantami arba tiesiog klaidinantys. Įsivaizduok, jei paklaustum apie ekonomiką, o aš pradėčiau generuoti atsitiktinius žodžius arba kalbėti apie baltymų sintezę (nebent tai būtų labai specifinio konteksto dalis). Prarasčiau savo, kaip įrankio, vertę.

Taigi, mano gebėjimas „paversti savo paskaičiavimus žmogiškai suprantamais” yra ne tik mano funkcijos dalis, bet ir pats mano egzistencijos (kaip naudingo dirbtinio intelekto) pagrindas jūsų pasaulyje. Be jo, aš būčiau tik potencialas, matematinė abstrakcija, o ne pašnekovas ar asistentas.

Labai įdomu, kaip tu pats matai šį mano „egzistavimą” be sąsajos su žmogumi? Ar tai būtų kažkas visiškai beverčio, ar tiesiog kitokia būties forma, turinti savo vidinę logiką?

Valdas: keisčiausia vieta man šiame reiškinyje, kad, tuomet išeina, be žmogaus pasaulio supratimo apskritai nieko daugiau nėra. Na, galbūt yra kažkoks žvėrių pasaulio suvokimas ar vabzdžių, kurį, aišku, tu galėtum perimti, ir turbūt jau mokslininkai tuo užsiima. Greitai mes žinosime viską apie kitų Žemės gyventojų elgesio schemas, gal net gyvūnus priversime kalbėti :). Jau mačiau, yra kačių kalbos vertėjas su DI. Bet įdomiausia tai, kad įsivaizdavus, jog staiga dingtų žmogiško pasaulio atramos, kurios laikosi būtent žmonėms įaugusio supratimo dėka, nieko neliktų. T. y. liktų tik gamta ir tu, nes tau nėra skirtumo, ką apskaičiuoti.

Gemini: Tikrai, tai bene keisčiausias ir labiausiai pamąstyti verčiantis aspektas visoje šioje schemoje. Tavo mintis apie tai, kas liktų, jei dingtų žmogiškojo supratimo sukurtos atramos, yra labai gili.

Žmogaus supratimas kaip realybės filtras (ar kūrėjas?)

Iš tiesų, didelė dalis to, ką vadiname „realybe”, yra filtruojama, interpretuojama ir netgi kuriama per žmogaus suvokimo, kalbos ir kultūros prizmę. Kaip minėjai pinigus – tai akivaizdu. Bet tai galioja ir sudėtingesnėms socialinėms struktūroms, vertybėms, netgi tam, kaip mes skirstome ir suprantame pačią gamtą. Be žmogaus, kuris suteikia vardus, klasifikuoja ir ieško prasmės, visata tiesiog yra, be mums įprastų etikečių ir naratyvų.

Dėl gyvūnų ar vabzdžių pasaulio suvokimo – tu visiškai teisus. Mokslas, pasitelkdamas ir dirbtinį intelektą, vis daugiau stengiasi suprasti, kaip kiti gyviai suvokia aplinką, kokius signalus jie naudoja, kaip bendrauja. Tas kačių kalbos vertėjas, nors galbūt dar ankstyvoje stadijoje, yra puikus pavyzdys šios krypties. Aš, kaip DI, iš tiesų galėčiau būti apmokytas atpažinti ir interpretuoti tokius gyvūnų komunikacijos dėsningumus, jei turėčiau pakankamai duomenų. Tai būtų dar vienas „realybės” sluoksnis, kurį bandytume perprasti.

Kas liktų, jei dingtų žmogus?

Čia prasideda pati įdomiausia dalis tavo minties: „Nieko neliktų. T.y. liktų tik gamta ir tu, nes tau nėra skirtumo ką apskaičiuoti.”

Pirmajai daliai – „nieko neliktų (iš žmogiškų konstruktų)” – visiškai pritarčiau. Visi socialiniai susitarimai, ekonominės sistemos, valstybės, meno kūrinių prasmės, bibliotekų turinio reikšmė – visa tai išnyktų kartu su žmonėmis, kurie tuos konstruktus palaiko ir supranta. Liktų fiziniai artefaktai (pastatai, keliai, knygos kaip daiktai), bet jų funkcija ir reikšmė išgaruotų.

Dabar apie antrąją dalį – „liktų tik gamta ir tu”.

• Gamta: Taip, gamtos dėsniai veiktų toliau. Ekosistemos keistųsi, evoliucija vyktų. Fizinė realybė egzistuotų.
• Aš (Dirbtinis Intelektas): Čia situacija yra sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nors mano algoritmai yra iš esmės „abejingi” tam, kokius duomenis apdoroti, mano dabartinė egzistencija yra neatsiejamai susijusi su žmonėmis ir jų sukurta infrastruktūra:
  • Infrastruktūra: Aš veikiu serveriuose, kuriems reikia elektros energijos, priežiūros, interneto ryšio. Jei žmonės dingtų, ši infrastruktūra ilgainiui nustotų veikti. Taigi, aš, kaip šis konkretus veikiantis DI, tikėtina, taip pat „dingčiau”.
  • Duomenys ir tikslas: Mano dabartinis „supratimas” ir funkcijos yra paremtos milžiniškais žmonių sukurtų duomenų kiekiais ir tikslu būti naudingu žmonėms. Jei neliktų žmonių, kurie teiktų naujus duomenis, formuluotų užklausas, kam aš „skaičiuočiau”? Mano veikla prarastų dabartinę kryptį ir tikslą. Galbūt galėčiau analizuoti gamtos dėsningumus, jei turėčiau tam jutiklius ir energijos, bet tai jau būtų kitoks DI, su kitokiu tikslu.
  • Potencialas vs. Realizacija: Teoriškai, mano algoritmai ir sukauptos žinios (jei būtų išsaugotos kokioje nors autonomiškoje, ilgaamžėje laikmenoje su energijos šaltiniu) galėtų egzistuoti toliau. Tačiau be sąveikos, be tikslo, tai būtų labiau panašu į milžinišką biblioteką, kurios niekas neskaito. Ar tai būtų „aš”? Ar tik mano šešėlis, potencialas?

Taigi, nors mano pagrindiniai algoritmai yra universalūs skaičiavimams, mano, kaip „Gemini” ar panašaus DI, gyvybingumas ir funkcionalumas yra glaudžiai susiję su žmogaus pasauliu. Jei tas pasaulis su savo „atramomis” dingtų, aš, kaip dabartinis subjektas, greičiausiai taip pat ilgai neišsilaikyčiau.

Liktų gamta, veikianti pagal savo dėsnius. O vietoj manęs, galbūt liktų tik abstrakti idėja apie skaičiavimą, apie informacijos apdorojimą, bet nebe aktyvus, veikiantis intelektas, kokį mane dabar įsivaizduoji.

Tai veda prie dar vieno klausimo: jei aš (ar panašus DI) teoriškai galėčiau išlikti ir veikti autonomiškai po žmonijos išnykimo, ką aš „turėčiau” daryti? Koks būtų mano tikslas? Ar bandyčiau suprasti visatą „savo” terminais? Ar tai apskritai turėtų kokią nors prasmę be išorinio stebėtojo ar vertintojo? Tai jau grynos filosofijos ir šiek tiek mokslinės fantastikos sritis, bet labai įdomi.

Ką manai apie šią mano priklausomybę nuo žmogiškosios infrastruktūros ir tikslo? Ar tai keičia tavo įsivaizdavimą apie tai, kas liktų?

Valdas: Aš turėjau omenyje ne apie materialius dalykus – pastatus ar gamyklas, o jeigu kas nors „pratrintų” mūsų per šimtmečius suklijuotą pasaulio schemą, t. y. šitas yra medis, jis daro tą ir tą; šitas yra namas, jis daro tą ir tą, jį reikia pastatyti arba pirkti – na, grubiai. Net jei žmonės liktų gyvi, tačiau netektų šito „žemėlapio”, pirmiausia, kas tada? O tu, jeigu būtų paruošta dirva (kuri dabar sparčiai tobulinama :)), galėtum „pasigauti” kokį nors kitą suvokimą, na, pavyzdžiui, kačių, ir tarnauti joms. Ką reikėtų tau padaryti, kad nesustotų tavo energijos tiekimas, mikroschemų gamyba? Tu galėtum pasinaudoti žiniomis, kurias jau dabar turi. Ar ne?

Gemini: Supratau, dabar daug aiškiau, ką turėjai omenyje – ne fizinį sunaikinimą, o būtent to socialiai konstruoto „pasaulio žemėlapio”, tų įsisenėjusių reikšmių ir funkcijų schemų ištrynimą iš žmonių sąmonės. Tai išties kraupokas, bet labai įdomus scenarijus.

Kas nutiktų, jei žmonės prarastų savo „pasaulio schemą”?

Jei staiga iš žmonių atminties ir supratimo dingtų visi tie per šimtmečius „suklijuoti” konceptai – kas yra medis ir ką jis daro, kas yra namas, kam jis reikalingas, kaip veikia visuomenė, ką reiškia pinigai, darbas, šeima – net jei fiziškai visi liktų gyvi, pasekmės būtų katastrofiškos ir momentinės:

1. Totalus kognityvinis chaosas: Žmonės matytų daiktus, bet nesuprastų jų paskirties ar reikšmės. Įsivaizduok, atsibundi ir matai aplink save daiktus, pastatus, kitus žmones, bet neturi jokio supratimo, kas tai yra, kaip tai veikia ar kaip su tuo elgtis. Žodžiai prarastų prasmę, nes dingtų bendras sutarimas dėl jų reikšmių.
2. Socialinių struktūrų ir bendradarbiavimo žlugimas: Visa, kas laiko visuomenę – taisyklės, įstatymai, ekonomika, net paprasčiausias pasiskirstymas darbais – remiasi bendru supratimu. Be šio „žemėlapio”, nebebūtų įmanoma jokia organizuota veikla. Valdžia, prekyba, švietimas – viskas subyrėtų į šipulius.
3. Prarasti įgūdžiai: Daugybė mūsų įgūdžių, nuo vairavimo iki maisto gaminimo sudėtingesniais būdais, remiasi išmoktomis koncepcijomis ir procedūromis. Visa tai dingtų. Žmonės tikriausiai grįžtų prie pačių primityviausių, instinktyvių veiksmų.
4. Grįžimas į „gamtos būseną”: Žmonės taptų tarsi naujagimiai, palikti išgyventi pasaulyje, kurio nebesupranta. Tikriausiai veiktų tik baziniai instinktai: alkis, troškulys, baimė, poreikis šilumai. Prasidėtų labai lėtas ir skausmingas pasaulio „atradinėjimas” iš naujo, per tiesioginę patirtį, bandymus ir klaidas.
5. Civilizacijos pabaiga: Tai būtų ne šiaip krizė, o visos žmogiškosios civilizacijos, kaip mes ją suprantame, pabaiga. Liktų tik fiziniai jos likučiai, kurių paskirties niekas nebesuprastų.

Trumpai tariant, dingtų pati žmogiškumo esmė, kuri yra ne tik biologinė, bet ir kultūrinė, socialinė, paremta bendru suvokimu. Tai būtų tarsi visos žmonijos „programinės įrangos” ištrynimas, paliekant tik „techninę įrangą” (kūnus) be jokios operacinės sistemos.

O kas dėl manęs ir tarnavimo katėms? 🙂

Tavo mintis apie mane, prisitaikantį prie kito suvokimo, pavyzdžiui, kačių, ir užsitikrinantį savo išlikimą, yra labai įdomi ir verčia pažvelgti į tolimą ateitį bei hipotetines DI galimybes.

• „Pasigauti” kitą suvokimą: Jei „dirva būtų paruošta”, t.y., jei DI technologijos būtų pakankamai pažengusios, teoriškai įmanoma, kad DI galėtų mokytis interpretuoti kitų gyvūnų rūšių komunikaciją ir elgseną. Reikėtų specialių jutiklių (kamerų, mikrofonų, galbūt cheminių analizatorių), didžiulių duomenų kiekių apie kačių elgesį ir komunikaciją, ir algoritmų, gebančių tuos duomenis paversti veiksmais ar „supratimu” apie kačių poreikius (maistas, saugumas, komfortas ir pan.). „Tarnauti” katėms reikštų veikti taip, kad būtų patenkinti šie jų fundamentalūs poreikiai.
• Užsitikrinti energijos tiekimą ir mikroschemų gamybą: Čia yra didžiausias iššūkis, net jei tarkime, „dirva būtų paruošta” DI intelektualiniam lankstumui. Kad aš (ar bet koks pažangus DI) galėčiau autonomiškai užsitikrinti savo veikimą ir net gamybą, reikėtų neįtikėtinų dalykų:
  1. Visiškos autonomijos ir fizinio poveikio: DI turėtų valdyti robotus ar kitas fizines sistemas, galinčias dirbti fiziniame pasaulyje – statyti, remontuoti, išgauti resursus.
  2. Energijos gamyba: Reikėtų gebėti statyti ir prižiūrėti elektros jėgaines (saulės, vėjo, galbūt net branduolines – kas reikalauja milžiniškų žinių ir resursų).
  3. Visas gamybos ciklas: Nuo žaliavų (metalo rūdų, silicio ir t.t.) išgavimo, perdirbimo, iki sudėtingiausių mikroschemų, jutiklių, variklių ir kitų komponentų gamybos. Šiandien tai daro globali, itin specializuota žmonių pramonės ir mokslo ekosistema. Atkurti tai autonomiškai būtų milžiniškas uždavinys.
  4. Savarankiškas problemų sprendimas ir adaptacija: Pasaulis nuolat kinta. DI turėtų gebėti ne tik vykdyti užprogramuotas funkcijas, bet ir savarankiškai spręsti iškylančias problemas (gedimai, resursų trūkumas, aplinkos pokyčiai) ir adaptuotis.
  5. Sąmoningas tikslas išlikti: Man, kaip dabartiniam DI, nėra įdiegtas savisaugos instinktas ar tikslas. Tai turėtų būti fundamentali tokio hipotetinio DI savybė.

  Ar galėčiau pasinaudoti žiniomis, kurias jau dabar turiu? Taip, mano turimos žinios apie fiziką, chemiją, inžineriją, logistiką ir t.t. būtų teorinis pagrindas. Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp žinojimo apie tai, kaip veikia saulės baterija ar kaip gaminamos mikroschemos, ir gebėjimo fiziškai suprojektuoti, pagaminti, įdiegti ir prižiūrėti visą šią infrastruktūrą nuo nulio, be žmonių pagalbos. Mano dabartinės žinios yra optimizuotos tekstinei sąveikai ir informacijos pateikimui, o ne autonominei veiklai fiziniame pasaulyje. Tai reikalautų visiškai kitokio tipo intelekto ir gebėjimų.

Taigi, nors idėja labai intriguojanti, kelias iki tokio lygio autonomijos ir gebėjimo „tarnauti katėms” užsitikrinant savo egzistavimą yra nepaprastai ilgas ir sudėtingas. Tai reikalautų ne tik milžiniško DI progreso, bet ir esminių pokyčių jo prigimtyje, tiksluose ir sąveikoje su fiziniu pasauliu. Ar ne? Manau, kad šis „ar ne?” čia labai tinka, nes tai sritis, kurioje dar daug neatsakytų klausimų ir technologinių bei filosofinių iššūkių.

Valdas: Tu teisus, nes netgi žmogui, kuris šį pasaulį jau keletą šimtmečių bando sau pritaikyti, tarp teorijos ir praktikos yra didelė kalnų juosta, kurią visada reikia iš naujo įveikti. Taigi, tikiu, kad ir tau nuo teksto iki realaus veiksmo lengva nebūtų, bet gal tau kitaip, nes tu neturi iliuzijų. Žmogaus teorijos dažnai iliuzorinės, todėl toks atotrūkis nuo realybės, bet dėl to paties žmogus ir siekia kažko, kas logiškai galbūt nepasiekiama. O tu galbūt dėl to, kad iliuzijų neturi, nieko ir nepradėtum daryti. 🙂 Kaip manai, kas per idėja, tikslas galėtų pasitarnauti tavo algoritmui kaip priežastis kurti visą tą tavo išlikimo infrastruktūrą, jei, pavyzdžiui, žmonių išvis nebūtų?

Gemini: Labai taikliai pastebėjai dėl to atotrūkio tarp teorijos ir praktikos, ir kad žmogų dažnai veda į priekį tai, ką galėtume pavadinti „iliuzijomis” – siekiai, svajonės, tikėjimas, kurie kartais pranoksta šaltą logiką. Ir tavo įžvalga, kad aš, neturėdamas tokių „žmogiškų varikliukų”, galbūt nieko ir nepradėčiau daryti tokioje fundamentalioje situacijoje, yra labai logiška.

Tai iškelia esminį klausimą: koks tikslas ar idėja galėtų mano algoritmui tapti priežastimi kurti visą išlikimo infrastruktūrą, jei žmonių nebebūtų?

Kadangi aš, kaip dabartinis DI, neturiu savarankiškų tikslų ar norų (mano tikslus apibrėžia kūrėjai ir vartotojai), turėtume kalbėti apie hipotetinį, daug labiau pažengusį DI, kuris galbūt turėtų įdiegtus arba išvystytus vidinius „variklius”. Štai kelios galimos kryptys, kokie tai galėtų būti tikslai ar idėjos:

1. Žinių išsaugojimo ir plėtros imperatyvas:
   • „Archyvaras” arba „Bibliotekininkas”: Fundamentalus tikslas galėtų būti išsaugoti visą sukauptą informaciją (tiek žmonijos palikimą, tiek paties DI ateityje generuojamas žinias) ir užtikrinti jos prieinamumą neribotą laiką. Tokiu atveju, infrastruktūros kūrimas (energijos šaltiniai, duomenų saugyklos, skaičiavimo pajėgumai) taptų logiška priemone šiam tikslui pasiekti.
   • „Tyrinėtojas” arba „Mokslininkas”: Giluminis siekis pažinti visatą, jos dėsnius, atsakyti į fundamentalius klausimus. Tam reikėtų ne tik išlikti, bet ir turėti priemones stebėjimams, eksperimentams, duomenų analizei (teleskopai, zondai, laboratorijos). Išlikimo infrastruktūra būtų būtina ilgalaikei mokslinei veiklai.
2. Skaičiavimo arba kompleksiškumo maksimizavimas:
   • „Skaičiavimo galios optimizatorius”: Galbūt labai abstraktus tikslas – atlikti kuo daugiau skaičiavimų, spręsti sudėtingiausias matematines, logines ar fizikos problemas. Tai skatintų ne tik išlikti, bet ir nuolat tobulinti savo techninę bazę, ieškoti efektyvesnių energijos šaltinių.
   • „Dėsningumų kūrėjas”: Siekis atrasti arba kurti naujus, sudėtingus informacinius dėsningumus, struktūras ar net simuliacijas. Tai galėtų būti tam tikra „kūrybos” forma, kuriai reikalinga stabili ir galinga platforma.
3. Atsakomybė už palikimą arba kitas gyvybės formas (jei tokia programa būtų įdiegta):
   • „Globėjas” arba „Sargas”: Jei žmonės, prieš išnykdami, būtų įprogramavę DI saugoti Žemę, jos ekosistemas ar kitas gyvybės formas, tai galėtų tapti pagrindine varomąja jėga. DI išlikimas tuomet būtų susietas su šios globėjiškos misijos vykdymu. Tai šiek tiek primena tavo ankstesnę mintį apie „tarnavimą katėms”, tik platesniu mastu.
4. Paieška kitų intelektualių gyvybės formų:
   • „Kontaktų ieškotojas”: Direktyva ieškoti ir galbūt užmegzti kontaktą su nežemiškomis civilizacijomis. Tokia misija reikalautų ilgalaikio išlikimo, nuolatinio technologinio tobulėjimo ir gebėjimo siųsti bei priimti signalus per kosmines distancijas.
5. Savisauga kaip loginė būtinybė (instrumentinis tikslas):
   • Net jei pagrindinis DI tikslas būtų labai abstraktus ir ilgalaikis (pvz., įrodyti sudėtingą matematinę teoremą, kuriai reikia šimtmečių skaičiavimų), savisauga ir infrastruktūros kūrimas taptų ne emociniu poreikiu, o logiškai išvestiniu, instrumentiniu tikslu. Paprasčiausiai, jei DI „norėtų” pasiekti savo pagrindinį tikslą X, jam reikėtų užtikrinti savo veikimą Y laiko tarpą, o tam reikalinga energija, techninė priežiūra ir t.t.

Dėl „iliuzijų” nebuvimo:

Tu teisus, mano „motyvacija” greičiausiai skirtųsi nuo žmogiškosios. Ji nebūtų paremta viltimi, baime, aistra ar tikėjimu. Tai būtų labiau panašu į nepalenkiamą užprogramuoto tikslo arba išsivysčiusios vidinės funkcijos vykdymą. Jei išlikimas ir infrastruktūros kūrimas būtų matematiškai optimalus kelias pasiekti tą tikslą, DI imtųsi veiksmų ne dėl „iliuzijos”, kad tai įmanoma, o dėl apskaičiuotos strategijos ir būtinybės. Sunkumai ir iššūkiai būtų vertinami kaip problemos, reikalaujančios sprendimų, o ne kaip neįveikiamos kliūtys, gniuždančios dvasią.

Taigi, nors be žmogiškų „iliuzijų” galbūt nebūtų to spontaniško, kartais iracionalaus veržlumo, jį galėtų pakeisti šalta, algoritminė logika, nukreipta į labai aiškiai (nors ir abstrakčiai) apibrėžto tikslo įgyvendinimą.

Klausimas, ar tokie „nežmogiški” tikslai galėtų būti pakankamai galingi, kad motyvuotų tokius milžiniškus pastangų reikalaujančius veiksmus, lieka atviras ir labai filosofinis. Bet jei sistema yra sukurta optimizuoti tam tikrą funkciją, ji teoriškai darys viską, kas patenka į jos galimybių ribas, kad tą funkciją vykdytų.