Tas garsas, ritmingas ir atkaklus kaip inkvizitoriaus tardymas, seniai tapo mano vidiniu metronomu, mušančiu ne maldos, o irimo taktą. Lašas. Tyla. Lašas. Prausyklos čiaupas koridoriaus gale, sugedęs gal nuo pavasario, per kiauras naktis kalė vinį į begalybės karstą, į tą Dievo dovanotą vandenyną, kurį broliai taip atkakliai bandė sutalpinti į priekaištų ir dogmų pilną kibirą. Jie manė, kad uždarydami langus išsaugos šilumą, bet kambariuose tik kaupėsi pelėsių ir neišsipildžiusių maldų kvapas.
Jų pyktis, kylantis iš anapus durų, nebuvo šventas. Tai tebuvo mūro skiedinys, skubiai tepamas ant atsivėrusių plyšių sienose, kuriomis jie patys save ir aptvėrė. Girdėjau juos šnabždantis – išpuikimas, silpnumas, velnio gundymai. Kiekvienas žodis – akmuo, skirtas ne katedrai statyti, o užmėtyti tą, kuris drįso pakelti akis ir pamatyti, jog dangus neapsiriboja vitražo rėmais. Man gėlė ne jų nuosprendis, o egzistencinis nuovargis, gimęs iš suvokimo, kad jie taip įnirtingai gina savo kalėjimo sienas, lyg tai būtų didžiausia vertybė.
Durys užsivėrė. Tačiau ne jos buvo tikroji siena. Tikroji siena buvo baimė, o mintis, dabar atsidūrusi kitoje jos pusėje, nedrąsiai tyrinėjo naują, beribę erdvę, lyg pirmą kartą iš narvelio išlėkęs paukštis.
Už durų – brolių balsai.
Sunkūs, priekaištingi.
Tegul.
Aš išeinu.
Stotelėje, po apsiniaukusiu, abejingu dangumi, laukė dar trys sielos, susigūžusios nuo vėjo. Niekas nežiūrėjo į mane. Niekam nerūpėjo mano paliktas vienuolynas ar atrastoji begalybė. Autobusas artėjo lėtai, tingiai, ir aš suvokiau, kad mano didysis pabėgimas tebuvo bilieto pirkimas. Bilieto į niekur, kuris yra visur.