私と彼らの間、あるいは私とすべての間のガラスの壁は薄く、かろうじて知覚できるほどですが、時間の流れのように乗り越えることはできません。私は、革が固まった土のようにひび割れた粗末な待合室の椅子に座って、彼らの静かで水に満ちた生活を眺めています。音もなくゆっくりと振り付けられたダンスは、果たされなかった祈りのように泡だけが立ち上る。一晩で1インチ縮んだように見えるシャツの襟が私の首の周りを締め付け、私自身の体の限界を小さくしつこく思い出させます。

尾びれが破れた最大の個体は、長い間忘れていた楽しい出来事を思い出しているかのように、道路の真ん中で凍りついています。彼女の鱗は鏡のように磨かれたパレードの鎧であり、その中で一瞬別のものが光ります。遠く離れた失われた夏の太陽。泥水とヒレが破れた一匹の魚だけで、二度と戻らないと誓った場所に戻ることができた。その瞬間まで、古い木の橋の上で彼女は笑い、彼女の笑い声は香りのよい淡水のように空中に漂っていました。

Akvariumas išsiplečia. Jis tampa tuo ežeru, jo drumzlėtas dugnas – dumblinu mūsų maudynių krantu. Mažesnės žuvys, vilkdamos savo šešėlius lyg nudėvėtus paltus, virsta neryškiais to vakaro siluetais – kažkieno rankos mostu, kažkieno pamesta skarele. Viskas ten, tame stikliniame kube, juda pagal anų laikų ritmą. Lėtai. Svarbiausi dalykai vyksta lėtai. O dirbtinė, blyški Mėnulio šviesa, besisunkianti pro dangtį, yra ta pati, kuri tada krito ant jos šlapių plaukų.

Žiūriu į didžiąją žuvį, į jos randuotą peleką. Randas. Vadinasi, kažkas buvo. Kažkas aštraus, tikro. Ji vėl lėtai pajuda, tęsia savo nebylią ceremoniją, lyg nieko nebūtų įvykę, lyg prisiminimas tebūtų trumpas sustojimas įkvėpti. O aš lieku sėdėti čia.

Ar atmintis – tai tik toks akvariumas? Uždara erdvė, kurioje kartą įleistos akimirkos plaukioja ratu, pamažu blukdamos, kol lieka tik jų šešėliai, kol nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas – tik šviesos žaismas ant senų, veidrodinių šarvų?