Akvariumas

Stiklinė siena tarp manęs ir jų, o gal tarp manęs ir visko – plona, vos juntama, bet neįveikiama lyg laiko tėkmė. Sėdžiu apskurusioje laukiamojo kėdėje, kurios dermantinas įtrūkęs lyg sukietėjusi žemė, ir stebiu jų nebylų, pripildytą vandens gyvenimą. Lėtas, choreografiškas šokis be garso, tik burbulai kyla aukštyn lyg neįvykusios maldos. Marškinių apykaklė, per naktį, regis, susitraukusi per centimetrą, veržia kaklą – mažytis, atkaklus priminimas apie mano paties kūno ribas.

Viena, didžiausia, su perplėštu uodegos peleku, sustingsta viduryje kelio, lyg būtų prisiminusi seniai pamirštą, malonų įvykį. Jos žvynai – paradiniai šarvai, nublizginti kaip veidrodis, ir juose akimirkai sublizga kažkas kito. Tolima, prarasta vasaros saulė. Reikėjo tiek nedaug – drumzlino vandens ir vienos žuvies su įplėštu peleku, kad sugrįžčiau ten, kur, prisiekiau, nebegrįšiu. Į tą akimirką ant seno medinio tilto, kur ji juokėsi, o jos juokas teliūskavo ore lyg šitas kvepiantis gaiva vanduo.

Akvariumas išsiplečia. Jis tampa tuo ežeru, jo drumzlėtas dugnas – dumblinu mūsų maudynių krantu. Mažesnės žuvys, vilkdamos savo šešėlius lyg nudėvėtus paltus, virsta neryškiais to vakaro siluetais – kažkieno rankos mostu, kažkieno pamesta skarele. Viskas ten, tame stikliniame kube, juda pagal anų laikų ritmą. Lėtai. Svarbiausi dalykai vyksta lėtai. O dirbtinė, blyški Mėnulio šviesa, besisunkianti pro dangtį, yra ta pati, kuri tada krito ant jos šlapių plaukų.

Žiūriu į didžiąją žuvį, į jos randuotą peleką. Randas. Vadinasi, kažkas buvo. Kažkas aštraus, tikro. Ji vėl lėtai pajuda, tęsia savo nebylią ceremoniją, lyg nieko nebūtų įvykę, lyg prisiminimas tebūtų trumpas sustojimas įkvėpti. O aš lieku sėdėti čia.

Ar atmintis – tai tik toks akvariumas? Uždara erdvė, kurioje kartą įleistos akimirkos plaukioja ratu, pamažu blukdamos, kol lieka tik jų šešėliai, kol nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas – tik šviesos žaismas ant senų, veidrodinių šarvų?

2023 © ヴァルダス・ルチンスカス

7/24メールサポート
de@divi.express

レイク・トークシャ
シャウレイ