Sunkus, lyg cemento dulkėmis permirkęs kūnas lipo į dviaukščio autobuso vidurius, kiekvienas laiptelis – atskiras skausmo proveržis per kelius ir klubus, lyg kas suktų aprūdijusius varžtus kūno sujungimuose. Viršutinis aukštas, kaip visada, dvokė šlapia vilna ir pigiais kvepalais – Anglijos kasdienybės aromatas. Pro purviną, pilku miesto nuovargiu ištepliotą stiklą slinko vienodi namai, jų kaminai dūmavo į bespalvį dangų. Buvau tik dar vienas svetimkūnis šiame organizme, suakmenėjęs nuovargyje, laukiantis savo stotelės kaip išganymo.
Staiga į autobuso vidų įsiveržė nauja keleivių banga. Uniforminiai švarkeliai – perpus perpjauto, džiūstančio buroko spalvos. Juodaodžių paauglių spiečius užpildė erdvę savo klegesiu, kalba, kurios garsus girdėjau, bet prasmės nesuvokiau. Ir veidai – lyg minkyti iš kitokio, man nepažįstamo molio, ištęsti, kampuoti, su proporcijomis, kurios laužė įprastą gražumo suvokimą. Akimirką pasijutau atsidūręs ne Londono priemiesčio autobuse, o ateivių laivo denyje.
Ir tada, tame judančiame, svetimame kosmose, aš ją pamačiau.
Jos veidas buvo pati to keistumo esmė, geometrija, kuri neturėjo egzistuoti. Bet egzistavo. Ir tas egzistavimas buvo toks absoliutus, toks nepaneigiamas savo grožiu, kad visos mano išankstinės nuostatos, visas Europos mene ir žurnaluose matytas veidų kanonas subyrėjo į dulkes. Tai nebuvo grožis, kuriuo gėriesi. Tai buvo grožis, kuris tave ištinka. Kaip nelaimingas atsitikimas arba staigi liga. Spindesys, nuo kurio nebuvo kur dėtis ankštoje autobuso erdvėje. Aš, statybų purvu ir prakaitu aplipęs padaras, vogčiomis, akies kamputį įtempęs lyg laidynės gumą, bandžiau įsižiūrėti, suprasti, bet žvilgsnis slydo, atšokdavo nuo tų formų kaip nuo per stiprios šviesos.
Kilo panika, kad pražiopsosiu stotelę. Kad amžinai suksiu šiuos ratus, įkalintas tarp savo nuovargio ir jos nesuvokiamo veido. Paspaudžiau sustojimo mygtuką.
Lipau lauk. Siaura angliška gatvelė, iš abiejų pusių apstatyta mažais, lyg žaisliniais, automobiliais, vedė link mano lovos. O galvoje sukosi ne mintys. Sukosi jos veidas. Kaip taip gali būti? Aš nežinojau jos vardo, jos kalbos, jos pasaulio, bet jos grožį žinojau tiksliau, nei savo paties vardą. Tai nebuvo mintis. Tai buvo faktas. Lyg gravitacija. Lyg skausmas.
Dabar, po daugelio metų, atradęs tą siaurą takelį savyje, pro kurį išėjęs galiu pažvelgti į grožį be noro jį turėti, suprantu – aš buvau vienintelis tos akimirkos žiūrovas. Galbūt net ji pati, toji būtybė buroko spalvos švarkeliu, nežinojo, kokį ginklą nešiojasi savyje, kokią anomaliją įkūnija.
Ji tiesiog gyveno, o aplinkinis pasaulis derinosi prie jos grožio jėgos. Tai nebuvo jos nuopelnas ar pastanga. Tai buvo fizikos dėsnis, kurio neaprašė joks vadovėlis. Jos būtis buvo įvykis, perrašantis aplinkybes.
Gal pasaulis iš tiesų nėra vienas? Gal egzistuoja atskiros, nesusikertančios tikrovės? Ir viena, ta kurioje esi gimęs, linksta prie tavęs, o dėl kitos tau pačiam reikia lūžti, bandant į ją patekti.