Skalbimo mašinos būgnas suko savo tylų, mechanišką ritualą, ir aš stebėjau jį lyg užhipnotizuotas, sėdėdamas ant šaltų vonios plytelių. Pasaulis, sumažintas iki muilino vandens ir besisukančių audinių. Išmirkę, susivėlę pavidalai – lyg paskendusios viltys – plakėsi į stiklą, kildami ir krisdami ritmu, kuris neturėjo nei pradžios, nei pabaigos, tik monotonišką, dūzgiančią amžinybę. Žalios piktogramos skydelyje švietė lyg hieroglifai iš pasaulio, kuriame viskas dar turėjo prasmę: gręžimas, skalavimas, minkštiklis. Bent jau mašina žinojo, ką daro. Ji buvo sąžiningesnė už mane.

Ant liežuvio tvyrojo pernelyg saldžios, seniai atšalusios kavos skonis – nevykęs bandymas pažadinti kažką, kas, regis, jau seniai miegojo. Viskas gerai, kartojau sau. Stogas virš galvos, pilvas pilnas. Viskas. Gerai. Žodžiai byrėjo be svorio, lyg sausi miltai pro pirštus. Jie nieko nereiškė. Jie nieko nepakeitė. nuovargis buvo gilesnis nei raumenys, gilesnis nei kaulai; jis buvo įsiskverbęs į pačią norėjimo norėti šerdį.

Aštrus pyptelėjimas nutraukė transą.
Ciklas baigtas.
Tyla.

Atsidaręs dureles, išėmiau drabužius – švarius, drėgnus ir sunkius.
Bet o ką su jais daryti ?

Tas svoris. Ne tik audiniuose, sugėrusiuose vandenį, bet ir mano paties rankose, pečiuose, sprande. Inkaras, tempiantis atgal į vonios prieblandą, į tą hipnotizuojantį būgno sukimąsi. Akimirką norėjosi tiesiog paleisti pintinę, leisti jai virsti ant šaltų plytelių, o pačiam grįžti į lovą ir susisukti į kamuolį, kuris nieko neprisimena ir nieko nelaukia.

Bet nepadariau to.

Vietoj to, lėtai, lyg nešdamas kokią trapią relikviją, nupėdinau į balkoną. Gūsis vėsaus nakties oro atsimušė į veidą – atsinešė šlapio asfalto ir kažkur žydinčių, man nepažįstamų gėlių kvapą. Miestas mirgėjo tolima, liūdna šviesa, lyg milžiniškas gyvūnas, negalintis užmigti nuo skausmo. Svetimų gyvenimų punktyrai languose – vienur melsva televizoriaus šviesa, kitur šiltas virtuvės jaukumas.

Ėmiau drabužius po vieną. Šaltus, šiurkščius medinius segtukus spaudžiau pirštais, spyruoklės silpnas pasipriešinimas po nykščiu buvo vienintelis realus dalykas tą akimirką. Segiau juos prie virvės. Koks absurdiškas, koks menkas maištas prieš beprasmybę – kabinti švarius skalbinius naktyje. Paklodė. Marškiniai. Du vieniši kojinių šešėliai. Kiekvienas judesys buvo lėtas, apgalvotas, beveik ceremonialus.

Kai iškėliau paskutinį – baltą pagalvės užvalkalą – ir pintinė liko tuščia, kažkas viduje atslūgo. Drabužiai, ką tik buvę sunkia, beforme mase, dabar siūbavo virš gatvės žibintų šviesos.

Baltos burės, iškeltos nakties vėjui.

Svoris niekur nedingo. Bet dabar jį nešė vėjas.