Karštis virš aikštės virpėjo kaip permatomas drebutis, sugėręs į save pastatų atspindžius ir pavertęs juos virpančiais miražais. Pačiame centre, lyg aukuras pagoniškai dievybei, tryško fontanas – jo srovės, it suakmenėjusios gyvačių nugaros, šovė į dangų ir krito žemyn tūkstančiais adatėlių, kurios akimirksniu išgaruodavo ant įkaitusių plytelių. Aplink jį sukosi ir klykė vaikai – basa, šlapia, saulės nubučiuota gentis, atliekanti savo nesuprantamą vasaros ritualą.
Jie klykė. Taškėsi. Griuvo. Jų juokas, aštrus kaip stiklo šukės, skrodė orą, bet kažkodėl jo nežalojo, o tik pripildė gyvybės, kuri man pačiam atrodė tolima ir svetima lyg aprašyta senovinėje knygoje. Stebėjau juos nuo suoliuko pavėsyje, didysis stebėtojas su savo atšalusiu gėrimu ir pigia egzistencine našta, ir jaučiau, kaip manyje kyla iracionalus pyktis – ne ant jų, o ant nematomos sienos, skiriančios mano pasaulį nuo jų chaotiškos visatos. Kiekvienas jų judesys, nors ir atsitiktinis, atrodė turintis daugiau prasmės nei visi mano apgalvoti planai ir sprendimai. Jie buvo laisvi ne todėl, kad neturėjo pareigų, o todėl, kad jų sąmonė dar nebuvo išmokusi pati sau kurti kalėjimų.
Vienas berniukas, gal šešerių, sustojo prie pat vandens sūkurio, rankose laikydamas peršlapusį pagaliuką. Jis nežiūrėjo į mane. Jis žiūrėjo kiaurai. Lyg būčiau dar vienas karščio virpėjimas, dar viena nereikšminga peizažo detalė. Gurkštelėjau kavos. Pernelyg saldus, lipnus skonis nutvilkė liežuvį ir grąžino į čia ir dabar – į mano kūną, į mano nuovargį.
Jis nusisuko ir su džiaugsmingu riksmu puolė atgal į vandenį, į savo gentį, į tą sprogstančią, amžiną dabartį. O aš likau sėdėti. Staiga galvoje, lyg svetima, įkyri mintis: o kas nutiktų, jei dabar mesčiau šitą kavą į šiukšliadėžę, nusispirčiau batus ir tiesiog įbrisčiau pas juos? Akimirką tas vaizdinys pasirodė skaidrus ir įmanomas.
Bet aš jiems tapčiau kliūtimi. Svetimkūniu. Suaugusiuoju, kuris pažeidė nerašytas taisykles, keistuoliu, griaunančiu jų ritualą. Jų džiaugsmas tryško iš vidaus, besąlygiškai. Manasis būtų tik dirbtinė, apgalvota imitacija – bandymas įsprausti save ten, kur nieko netrūksta.
Ir tada aš kažkokiu sunkiai paaiškinamu šeštuoju pojūčiu suvokiau visą akimirkos mechanizmą. Aš, vaikai, karštis ir net fontanas – visi buvome neatskiriamos jo dalys, kiekvienas atliekantis savo esminę funkciją. Jų tyras juokas, džiaugsmingi krykštavimai ir mano brandus susižavėjimas turėjo pastovius sąlyčio taškus, todėl visa sistema veikė nepriekaištingai.
Ten stovėdamas, aš vienintelis girdėjau muziką, sklindančią iš vidaus. Jų džiaugsmo klyksmų, vandens teškenimo ir basų kojų trepsėjimo chaotišką simfoniją. Jie – atlikėjai, pasinėrę į savo kūrybą. O aš – klausytojas. Tas, kuris triukšmą paverčia grožiu, o akimirką – prasme.
Jų laisvė būti ir mano pareiga matyti yra du tos pačios akimirkos sparnai!