Saulė, perpjauta horizonto ašmenimis, lėtai kraujavo į vėsią jūros vonią, ir tas kraujas nudažė debesų papilves tokia banaliai dramatiška spalva, kad norėjosi prisidegti dar vieną, nors ir pirmoji dar nebuvo surūkyta. Ji buvo tarp mudviejų pirštų – vienintelis šiltas daiktas šaltyje, smelkte besismelkiančiame pro ploną striukę.

Ji įtraukė dūmą. Lėtai, tarsi svertų kiekvieną molekulę. Jos skruostai vos vos įdubo, o tada išleido pilką, trapų sielos siūlą tiesiai į besileidžiančio dangaus kūną. Tylėjo. Aš irgi tylėjau. Didysis Nebyliojo Kino Finalas, kuriame du nevykėliai aktoriai bando suvaidinti kažką, ko seniai nebėra.

Atėjo mano eilė. Ji atkišo cigaretę, ir aš paėmiau ją iš jos pirštų. Vos susilietėm. Jos oda – šalta. Kaip akmuo, visą dieną gulėjęs pavėsyje. Filtras jau buvo šiek tiek sudrėkęs nuo jos lūpų. Įtraukiau. Aštrus dūmas. Kartus. Jaučiau, kaip batai pamažu, grūdeliu po grūdelio, pilnėja šalto pajūrio smėlio. Sunkėja kojos. O gal ir siela. Koks aš poetas, dieve mano.

Dūmų gija, kabėjusi tarp mūsų, nutrūko. Dabar kiekvienas turėjome po atskirą debesėlį, tirpstantį vėjyje. Saulė paniro galutinai, palikdama tik violetinį randą.

Ji paėmė iš manęs nuorūką. Paskutinė žarija joje buvo lyg maža, mirštanti planeta. Ji ne sugniaužė ją pirštais. Ne. Lėtai, beveik rituališkai, įspaudė ją į šlapią smėlį ties pat tingiai atšliaužiančia banga. Pasigirdo trumpas, piktas šnypštimas – pšššt – ir viskas baigėsi. Paskutinė šiluma mirė.

Tada atsistojo.

Ir nuėjo. Jos siluetas tirpo prietemoje, kol tapo dar viena vertikalia linija tarp jūros ir dangaus.

Banga, atšliaužusi tingiai, nuplovė mažą nuorūkos kapą. Stovėjau. Reikėjo eiti. Bet kojos, pilnos šalto smėlio, atrodė įaugusios į žemę. Stovėjau tamsoje, tarp jūros alsavimo ir tylos, ir staiga suvokiau, jog nebežinau kelio atgal.