Lijo. Ne, čia nebuvo tas ramus, bubenantis lietus iš senų knygų. Čia dangus vėmė tulžimi, o valytuvai, lyg du isteriški pamokslininkai, beviltiškai mojavo priešais akis, bandydami nuvalyti pasaulį, bet tik ištepliodami jį į neryškias šviesų dėmes. Kelias, blizgantis lyg ką tik nulupta gyvatės oda, vingiavo tamsoje, ir mano žibintai tebuvo du bailūs pirštai, bandantys apgraibomis surasti kelią į niekur.

Bėgau. Kokia didinga ir apgaulinga frazė. Bėgau nuo neatsakytų skambučių ir nuo tos tirštos tylos, kuri įsiviešpatauja namie, kai viskas jau pasakyta, bet niekas neišspręsta. Įsivaizdavau save kaip kokį filmo herojų, lekiantį į audros širdį, bet tiesa buvo kur kas prėskesnė: aš buvau tik žmogus skardinėje dėžutėje, kurioje silpnai kvepėjo benzinu ir vakarykščiu obuoliu. Lipnus vairas. Prietaisų skydelio šviesa, apšviečianti dulkes. Visas mano didvyriškumas.

Griaustinis trinktelėjo kažkur taip arti, kad visas mašinos kėbulas suvibravo, lyg būtų gavęs antausį. Radijas, iki šiol bandęs gaudyti kažkokią liūdną melodiją, pagaliau pasidavė ir ėmė leisti tik baltą, piktą triukšmą.

Išjungiau jį.

Staiga viskas tapo labai paprasta.

Sustojau kelkraštyje. Išjungiau variklį.

Valytuvai sustingo keisčiausia poza. Lietaus barbenimas į stogą iš audringo maršo virto ramiu, monotonišku lopšinės ritmu. Tamsoje, už purvino stiklo, nieko nebuvo. Nei kelio, nei tikslo. Tik lašai, lėtai bėgantys stiklu, susiliejantys, kuriantys trumpalaikius, beprasmius upelius.

Pro šoninį langą, ant rasoto stiklo, lėtai, neįtikėtinai lėtai, ropojo sraigė. Ji kažkur ėjo.

O aš – nebe.