I

Praeitis – tai apleistas geležinkelis, įsirėžęs į miesto pakraštį. Bėgiai, du surūdiję randai, vis dar čia, bet traukiniai jais nebevažiuoja. Einu jais lėtai, atsargiai, lyg bijodamas įsmukti į laiką. Po kojomis girgžda skalda, o seni mediniai pabėgiai, sutrūniję ir pajuodę, dūla tarp vešlių piktžolių. Būtent tos piktžolės, tos laukinės gėlės, atkakliai lendančios pro supuvusią medieną, ir yra tikroji atmintis – ne pats įvykis, o tai, kas jį apaugo.

Galvoje suku vieną, tobulai nušlifuotą prisiminimą. Vasaros diena, tokia skaidri, kad net skaudėjo akis. Tavo juokas, atsimušantis nuo pušų kamienų. Viskas taip ryšku, taip tikra, lyg kino juosta, kurią galiu paleisti kada panorėjęs. Jaučiu tą šilumą, tą nerūpestingumo lengvumą. Tai mano saugi vieta, mano tvirtovė, pastatyta iš to, kas buvo.

Sustoju. Perbraukiu pirštais per surūdijusį, samanomis aptrauktą signalinio stulpo metalą. Ant odos lieka oranžinės, aksominės dulkės. Žiūriu į jas.

Koks talentingas aš falsifikatorius. Koks meistriškas peizažistas, tapantis ant supuvusios drobės.

Juk to juoko niekada nebuvo. Ir diena nebuvo tokia saulėta. Ir galbūt mes stovėjome visai kitoje vietoje. Tie pabėgiai – faktai – seniai sutrešo, bet piktžolės – jausmas, ilgesys, išsigalvojimas – sujungė juos į vešlų, gyvą kilimą, kuriuo dabar taip malonu vaikščioti.

Nusipurtau nuo pirštų rūdis. Jos krenta ant žemės lyg negyvi prieskoniai. Pažvelgiu į taką priešais save. Be tų piktžolių, be šito saldaus melo, viskas jau seniai būtų subyrėję į dulkes. Kartais grožis yra tiesiog klijai, laikantys drauge tai, kas seniai turėjo lūžti.

II

Karštis, lipnus ir sunkus, jau trečią dieną laiko miestą savo įkaitu, paversdamas asfaltą minkštu, o orą – sunkiai įkvepiamu sirupu. Sėdžiu ant grindų bute, kuriame tyla tokia tiršta, kad girdžiu, kaip dūzgia šaldytuvas ir mano paties kraujas ausyse. Kiekvienas daiktas – tavo palikta knyga ant stalo, jos užlenktas kampas – yra tylus priekaištas. Ne, ne priekaištas. Mažas, karštas akmuo, kurį turiu nuryti, bet jis įstringa gerklėje.

Meilė turėtų būti kas kita. Ne šis įaugęs randas, kuris neniežti, o maudžia iš vidaus, pulsuoja kartu su karščiu. Prisimenu tavo pirštus, visada vėsius, vedžiojančius man per sprandą, ir tas prisiminimas dabar – lyg prisilietimas prie įkaitusios viryklės. Kontrastas, kuris nudegina. Norisi už tą vėsumą tavęs neapkęsti, už tai, kad dabar jos nebėra, kad palikai mane vieną šioje klampioje dienos sriuboje. Pyktis kyla lėtai, tingiai, lyg burbulas verdančioje dervoje.

Ant palangės stovi stiklinė su vandeniu, palikta nuo ryto. Dabar jis drungnas, saulės sušildytas. Paimu, gurkšteliu. Vanduo turi metalo skonį, lyg laižyčiau seną raktą.

Tavo raktą.

Pastatau stiklinę atgal. Taip stipriai, kad ji slystelėja. Garsas perskrodžia tylą it peilio dūris.

Ir tada atsistoju. Priėjęs prie lango, staigiu judesiu jį atlapoju.

Įkvepiu.

III

Ateitis – tai ne greitkelis, lekiantis į horizontą, o lėtai, per naktį išdygęs prekybos centras vidury laukų. Stovi akinančiai baltas, be langų, jo ventiliacijos šachtos monotoniškai ūžia lyg dirbtiniai plaučiai, pumpuojantys kondicionuotą, niekuo nekvepiantį orą į dar tuščias sales. Aš stoviu kitoje kelio pusėje, seno asfalto salelėje, ir jaučiuosi lyg paskutinis vietinis, stebintis kolonizatorių laivą.

Mano galvoje – ne baimė, o keistas, erzinantis nuovargis, lyg būčiau visą naktį pildęs nesibaigiančią anketą. Visi laukeliai jau sužymėti, visi variantai apsvarstyti, ir dabar telieka laukti patvirtinimo, kad mano paraiška gyventi yra priimta į sistemą. Jokios intrigos. Jokios paslapties. Tik procedūra. Dangus virš prekybos centro – lyg išblukęs ekranas, kuriame tuoj pasirodys užrašas: „Prašome palaukti. Jūsų ateitis apdorojama.“

Staiga vėjo gūsis atverčia po kojomis gulintį seną laikraštį – akimirkos pakanka perskaityti vakarykštės dienos antraštę apie ateities ekonomikos prognozes. Spėju pagalvoti ar kada nors tokio tipo informacija yra buvusi man naudinga. Nesugalvoju.

Žiūriu į tą baltą sieną, į tą ūžiančią, bedvasę dėžę, ir suprantu, kad ji manęs nebijo. Ji manęs net nemato. Aš esu tik laikina anomalija jos steriliame matymo lauke, trumpas gedimas, kurį tuoj pat ištaisys atvykęs aptarnaujantis personalas.

O gal, – ir ši mintis it šaltas vanduo nuplauna nuovargį, – gal aš ir esu tas personalas? Atvykęs anksčiau laiko, be įrankių ir be instrukcijų, stovintis kitoje kelio pusėje ir naiviai laukiantis, kada jam leis pradėti darbą.

Tuomet kaip aš čia patekau? Ir ar savo noru?