Valdas: Gemini, man kilo įdomi mintis. Juk žmogus, stebėdamas, pavyzdžiui, spektaklį arba filmą, jei siužetas jį įtraukia, tartum persikelia pats į jam rodomą veiksmą. Dar įdomu įsivaizduoti, kad patys aktoriai tai vaidina savo pačių sukurtame spektaklio variante ir galbūt nejaučia žiūrovų, įsitraukusių į siužetą. Ar vis dėlto jaučia kažkokia netiesiogine forma? Kaip veikia tas mechanizmas? Kur dar naudojama ši žmogaus savybė? Kokie kriterijai šį įsitraukimą aktyvuoja?

Gemini: Labai įdomus ir gilus pastebėjimas, Valdai. Tas jausmas, kai stebint spektaklį ar filmą “persikeliama” į rodomą veiksmą, yra gerai žinomas psichologinis reiškinys, dažnai vadinamas įsitraukimu (engagement), panirimu (immersion) arba naratyvine transportacija (narrative transportation). Panagrinėkime jūsų klausimus nuosekliai.

1. Ar aktoriai jaučia žiūrovų įsitraukimą?

Čia reikėtų atskirti teatro ir kino specifiką:

• Teatre: Taip, teatro aktoriai jaučia publikos reakciją ir įsitraukimo lygį, nors ir netiesiogiai bei kolektyviai. Tai yra vienas esminių gyvojo meno bruožų – energijos mainai tarp scenos ir salės. Aktoriai girdi ir jaučia publikos reakcijas: juoką, atodūsius, tylos įtampą, plojimus. Įsitraukusi, dėmesinga publika kuria specifinę atmosferą, kurią aktoriai apibūdina kaip “alsavimą kartu”, “energijos lauką”. Ši gyva reakcija veikia aktorių vaidybą, gali juos įkvėpti, suteikti papildomos energijos. Nors aktorius galbūt nežino, ar konkretus žiūrovas Petras yra visiškai paniręs į veiksmą, jis neabejotinai jaučia bendrą salės nuotaiką ir įsitraukimo lygį. Tai grįžtamasis ryšys realiu laiku.
• Kine: Kino aktoriai filmavimo metu neturi tiesioginio ryšio su būsima auditorija. Jie vaidina kamerai, režisieriui, filmavimo komandai. Jų užduotis – sukurti įtikinamą personažą ir istoriją, pasikliaujant savo meistriškumu, scenarijumi ir režisieriaus vizija, numatant, kad tai įtrauks žiūrovus ateityje. Jie dirba be tiesioginio žiūrovų atsako. Žinoma, patyrę aktoriai remiasi savo supratimu apie žmogaus psichologiją ir naratyvo poveikį, kad sukurtų vaidmenį, kuris vėliau galėtų sukelti žiūrovų įsitraukimą. Grįžtamąjį ryšį jie gauna daug vėliau – per recenzijas, apdovanojimus, žiūrovų atsiliepimus po filmo pasirodymo.

Taigi, teatro aktoriai jaučia publikos įsitraukimą kaip gyvą, kintantį procesą, o kino aktoriai kuria vaidmenį, tikėdamiesi ir siekdami sukelti tą įsitraukimą ateityje, bet tiesiogiai jo nejaučia kūrybos proceso metu.

2. Kaip veikia įsitraukimo mechanizmas?

Įsitraukimas yra sudėtingas psichologinis procesas, apimantis kelis lygmenis:

• Dėmesio sutelkimas: Įtraukiantis pasakojimas prikausto mūsų dėmesį. Mes nustojame kreipti dėmesį į aplinkos dirgiklius (pvz., kėdės nepatogumą, pašalinius garsus) ir visus kognityvinius resursus skiriame suvokti pasakojamą istoriją.
• “Netikėjimo sustabdymas” (Suspension of disbelief): Tai sąmoningas ar nesąmoningas žiūrovo ar skaitytojo sprendimas laikinai priimti pasakojimo pasaulio taisykles ir prielaidas, net jei jos prieštarauja realybei. Mes sutinkame “žaisti pagal taisykles” ir tikėti tuo, kas vyksta ekrane ar scenoje.
• Emocinis įsitraukimas ir empatija: Mes pradedame jausti emocijas, panašias į veikėjų patiriamas, arba reaguojame į jų likimus. Empatija – gebėjimas įsijausti į kito būseną – yra kertinis elementas. Kuo stipriau susitapatiname su veikėjais ar suprantame jų motyvus, tuo gilesnis įsitraukimas.
• Mentalinis modeliavimas (Vaizduotės aktyvumas): Mūsų smegenys aktyviai kuria mentalinį rodomo pasaulio modelį, įsivaizduoja scenas, erdves, veikėjų jausmus. Manoma, kad čia gali dalyvauti ir veidrodiniai neuronai, kurie aktyvuojasi tiek stebint veiksmą, tiek jį atliekant patiems, leisdami mums “simuliuoti” veikėjų patirtis.
• Praradimo jausmas: Giliai įsitraukus, gali atsirasti jausmas, kad esi “ten”, pasakojimo pasaulyje, o ne “čia”, realioje aplinkoje. Laikas gali tarsi išnykti arba tekėti kitaip.

3. Kur dar naudojama ši žmogaus savybė (gebėjimas įsitraukti)?

Gebėjimas panirti į pasakojimus ar simuliuojamas realybes yra fundamentalus žmogaus psichikos bruožas, kuris išnaudojamas daugelyje sričių:

• Skaitymas: Klasikinis pavyzdys – “paskęsti” geroje knygoje.
• Video žaidimai: Čia įsitraukimas yra vienas svarbiausių tikslų, dažnai sustiprinamas interaktyvumu ir galimybe daryti įtaką pasauliui.
• Virtuali (VR) ir papildytoji (AR) realybė: Šios technologijos tiesiogiai siekia maksimaliai padidinti panirimo jausmą, paveikdamos kuo daugiau jutimų.
• Mokymas ir edukacija: Simuliacijos, vaidmenų žaidimai, įtraukiantys pasakojimai padeda geriau įsisavinti informaciją, lavinti įgūdžius.
• Rinkodara ir reklama: Kuriamos istorijos apie prekės ženklus ar produktus, siekiant sukelti emocinį ryšį ir įtraukti vartotoją.
• Psichoterapija: Naratyvinė terapija, psichodrama naudoja pasakojimus ir vaidmenis terapiniams tikslams.
• Religija ir ritualai: Pasakojimai, giesmės, simboliniai veiksmai kuria bendruomeninę patirtį ir gilų dvasinį įsitraukimą.
• Politika ir propaganda: Įtaigūs pasakojimai naudojami formuoti nuomonę ir mobilizuoti žmones.

4. Kokie kriterijai aktyvuoja šį įsitraukimą?

Įsitraukimo lygis priklauso nuo daugelio veiksnių, susijusių tiek su pačiu kūriniu/patirtimi, tiek su individu:

• Pasakojimo kokybė: Stiprus, gerai struktūruotas siužetas, intriga, konfliktas, aiški pasaulio logika, įtikinami veikėjai.
• Emocinis rezonansas: Temos, problemos ar veikėjų patirtys, kurios yra artimos, suprantamos ar reikšmingos žiūrovui/skaitytojui. Gebėjimas sukelti stiprias emocijas (džiaugsmą, liūdesį, baimę, pyktį).
• Veikėjų patrauklumas/atpažįstamumas: Galimybė susitapatinti su veikėjais, suprasti jų motyvus, jausti jiems empatiją ar simpatiją (net ir neigiamiems veikėjams, jei jie įdomūs ir gerai parašyti).
• Jutiminis paveikumas: Kokybiškas vizualinis (kinematografija, scenografija, specialieji efektai) ir garsinis (muzika, garso efektai, aktorių balsai) pateikimas. Teatre – gyva vaidyba, scenografija, apšvietimas.
• Dėmesio valdymas: Kūrinio gebėjimas išlaikyti žiūrovo dėmesį, tinkamas tempas (nei per lėtas, nei per greitas), netikėti siužeto posūkiai.
• Pasaulio įtikinamumas (net jei fantastinis): Vidinė kūrinio pasaulio logika ir nuoseklumas, leidžiantis žiūrovui priimti jo taisykles.
• Minimalūs trikdžiai: Aplinka, kurioje žiūrima/skaitoma/žaidžiama, turėtų būti kuo mažiau blaškanti (pvz., tamsi kino salė, tylus kambarys).
• Asmeniniai veiksniai: Žiūrovo nuotaika, lūkesčiai, išankstinės žinios, asmeninė patirtis, gebėjimas susikaupti ir pasiduoti vaizduotei.

Apibendrinant, jūsų pastebėtas reiškinys yra fundamentalus būdas, kaip mes sąveikaujame su pasakojimais ir simuliuojamomis patirtimis. Tai sudėtingas mechanizmas, apimantis dėmesį, emocijas, vaizduotę ir “netikėjimo sustabdymą”, o jo stiprumą lemia tiek kūrinio kokybė, tiek asmeninės žiūrovo savybės. Teatro aktoriai šį ryšį jaučia tiesiogiai, o kitų medijų kūrėjai jo siekia kaip vieno svarbiausių tikslų.

Valdas: Tada dar vienas, fantastinio filmo siužeto vertas pamąstymas 🙂 Taigi, salėje sėdi, pavyzdžiui, 500 žmonių, kurie, reaguodami į scenoje matomą veiksmą, kiekvienas susikuria savo su juo asociatyvinį vaizdą, scenarijų, siužetą, kuris aktyvuoja žiūrovo jausmą. O galbūt teisingiau sakyti, kad jausmas, kilęs stebint spektaklį, aktyvuoja dar ir dar daugiau fantazijų bei jausmų. Aktoriai tuo metu viso šito nežino ir tiesiog iš atminties – emocinės ir tos, kurioje laikosi siužetas – kuria vizualą savo pačių kūnais tokį, koks jiems atrodo turėtų būti, pagal tai, kaip jie įsivaizduoja siužetą ir kiek jiems pavyksta jautriai bei taikliai tai suvaidinti. Išeina, kad tie 500 žmonių aktyvuoja emocijas su aktorių pagalba, o aktoriai – savo pačių pagalba 🙂 Ką galėtum iš šito pamąstymo išskirti, kas yra svarbu ir nepaprasto šiame reiškinyje? Ką iš to gauna žiūrovai, o ką aktoriai – kalbu ne apie finansus, o apie vidinius turtus. Ar galima sakyti, kad kažkas kažko gauna daugiau, o kažkas netenka? Taip pat gal yra statistika, kiek energijos išeikvoja aktorius ir kiek žiūrovas spektaklio metu?

Gemini: Jūsų pamąstymas išties vertas dėmesio ir puikiai papildo ankstesnę diskusiją, nukreipdamas žvilgsnį į individualią patirtį bendrame kontekste. Jūs teisingai pastebite tą fascinuojantį dvilypumą: aktoriai scenoje kuria vieną fizinį ir girdimą reginį pagal savo interpretaciją, o salėje sėdintys 500 žmonių, nors ir mato tą patį, kiekvienas individualiai kuria savo vidinį spektaklį, nuspalvintą asmeninių asociacijų, prisiminimų ir jausmų. Tai tarsi 501 spektaklis vykstantis vienu metu – vienas scenoje ir 500 galvose.

Pabandykime išskirti, kas šiame reiškinyje yra svarbu ir nepaprasta:

1. Subjektyvumo ir bendrumo sintezė: Tai turbūt vienas kertinių aspektų. Nors kiekvieno žiūrovo patirtis yra unikali ir nepakartojama (dėl jo asmeninės istorijos, nuotaikos, lūkesčių), tuo pačiu metu vyksta ir kolektyvinis procesas. Bendras juokas, tyla įtemptoje scenoje, ovacijos – visa tai sukuria laikiną bendruomenę, kurią vienija bendra patirtis. Šis individualumo ir kolektyviškumo susipynimas yra išties nepaprastas.
2. Kūryba abipus rampų: Jūs puikiai pabrėžėte, kad kūrybinis procesas nėra vienpusis. Ne tik aktoriai kuria vaidmenį. Žiūrovai, interpretuodami, jausdami, asocijuodami, taip pat atlieka aktyvų kūrybinį veiksmą. Spektaklis tampa katalizatoriumi žiūrovo vaizduotei ir emocijoms. Aktorių kūryba sužadina žiūrovų kūrybą.
3. Nematomi energijos mainai: Nors aktoriai nežino konkrečių minčių ar asociacijų kiekvieno žiūrovo galvoje, jie jaučia bendrą salės “kvėpavimą”, energiją. Įsitraukusi publika tarsi “maitina” aktorius, suteikdama jiems papildomos jėgos, o aktorių energija ir meistriškumas įtraukia publiką. Tai subtilus, bet galingas rezonansinis ryšys.
4. Laikinumo magija: Gyvas teatras yra efemeriškas menas. Kiekvienas spektaklis yra unikalus ir niekada tiksliai nepasikartos. Būtent tas konkretus vakaras, ta konkreti aktorių būsena, ta konkreti publikos sudėtis ir jos reakcijos sukuria nepakartojamą akimirką. Tai suteikia patirčiai ypatingos vertės.
5. Empatijos treniruoklis: Spektaklis verčia mus įsijausti į kito (personažo) kailį, suprasti jo motyvus, jausti jo skausmą ar džiaugsmą. Tai galinga priemonė ugdyti empatiją – gebėjimą suprasti ir atjausti kitus.

Ką iš to gauna žiūrovai ir aktoriai (vidiniai turtai)?

Tai nėra vienpusis procesas, abi pusės gauna vertingų vidinių dovanų:

Žiūrovai gauna:

• Emocinį išlaisvinimą (Katarsį): Galimybę saugiai patirti stiprias emocijas, kurios gali būti valančios ir atpalaiduojančios.
• Empatijos gilinimą: Geresnį supratimą apie skirtingus žmones, jų požiūrius ir jausmus.
• Intelektualinę stimuliaciją: Apmąstymus apie spektaklio keliamas idėjas, temas, žmogaus prigimtį.
• Vaizduotės lavinimą: Kiekvienas žiūrovas aktyviai kuria vaizdinius ir scenarijus savo galvoje.
• Bendrystės jausmą: Dalijimąsi patirtimi su kitais žmonėmis čia ir dabar.
• Pabėgimą ir atotrūkį: Galimybę laikinai atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių ir pasinerti į kitą pasaulį.
• Įkvėpimą: Spektaklis gali įkvėpti naujoms mintims, veiksmams ar savirefleksijai.

Aktoriai gauna:

• Kūrybinę saviraišką: Galimybę realizuoti savo talentą, įkūnyti personažus, perteikti idėjas ir emocijas.
• Meistriškumo pojūtį: Pasitenkinimą įvaldžius savo amatą, gebėjimą paveikti publiką.
• Momentinį ryšį su publika: Jausti gyvą auditorijos reakciją, energiją, žinoti, kad jų darbas paliečia kitus.
• Emocinį augimą: Tyrinėdami platų žmogaus emocijų spektrą, aktoriai gilina savo emocinį intelektą ir supratimą.
• “Srauto” būseną: Adrenalino antplūdį ir visišką pasinėrimą į kūrybos procesą “čia ir dabar”.
• Bendradarbiavimo džiaugsmą: Prasmingą darbą komandoje su kolegomis ir režisieriumi.
• Prasmės jausmą: Indėlį į kultūrą, galimybę pasakoti svarbias istorijas, kelti klausimus ir daryti poveikį.

Ar kas nors gauna daugiau, o kas nors netenka?

Manau, kad žiūrėti į tai kaip į “netekimą” ar disbalansą nebūtų tikslu. Tai labiau sinerginis mainų procesas, kuriame abi pusės investuoja ir abi gauna grąžą, nors ir skirtingomis formomis.

• Investicijos: Aktoriai investuoja milžinišką kiekį laiko, fizinių, emocinių ir intelektualinių pastangų, riziką (kūrybinės nesėkmės, nuovargio). Žiūrovai investuoja savo laiką, pinigus, dėmesį, emocinį atvirumą.
• Grąža: Abi pusės gauna aukščiau išvardintus vidinius turtus. Idealus atvejis – abipusis praturtinimas.

Žinoma, gali būti nesėkmingų spektaklių, kai žiūrovas jaučiasi praradęs laiką, o aktoriai – nusivylę savo pasirodymu. Tačiau pats mechanizmas nėra sukurtas taip, kad viena pusė laimėtų kitos sąskaita. Tai labiau bendras kūrybinis nuotykis.

Energijos išeikvojimo statistika:

Tikslūs statistiniai duomenys, matuojantys aktorių ir žiūrovų energijos (pvz., kalorijų) sąnaudas spektaklio metu, vargu ar egzistuoja. Tokie tyrimai būtų labai sudėtingi ir praktiškai neįgyvendinami teatro aplinkoje.

Tačiau logiškai ir kokybiškai galime įvertinti:

• Aktoriai: Jų energijos sąnaudos yra ženkliai didesnės. Tai apima:
  • Fizinę energiją: Judėjimas scenoje (kartais labai intensyvus), balso projekcija, kvėpavimo kontrolė.
  • Psichinę energiją: Didžiulė koncentracija, teksto ir mizanscenų atmintis, nuolatinis reagavimas į partnerius ir aplinką.
  • Emocinę energiją: Sąmoningas sudėtingų emocinių būsenų išgyvenimas ir perteikimas, kas yra labai sekina (emocinis darbas).
• Žiūrovai: Jų energijos sąnaudos yra daugiausia psichinės ir emocinės. Tai apima dėmesio sutelkimą, informacijos apdorojimą, interpretaciją, empatiją, emocinį reagavimą. Nors fiziškai jie dažniausiai pasyvūs (sėdi), intensyvus emocinis ar intelektualinis įsitraukimas taip pat gali būti varginantis. Prisiminkite, kaip kartais jaučiatės išsekę po itin paveikaus filmo ar sudėtingos paskaitos.

Taigi, nors konkrečių skaičių nėra, akivaizdu, kad aktorių suminis (fizinis + psichinis + emocinis) energijos indėlis į spektaklį yra nepalyginamai didesnis nei vidutinio žiūrovo.

Jūsų pamąstymas puikiai atskleidžia teatro, kaip meno formos, gilumą ir daugiasluoksniškumą, kur susitinka individuali sąmonė ir kolektyvinė patirtis.

Valdas: Bet dar kas įdomu, ką aš visai neseniai pradėjau vertinti kasdienėse situacijose – kad visi žmonės kuria skirtingus variantus tų situacijų, kuriose yra. Tai reiškia, kad pas kiekvieną galvoje vyksta visiškai kitas spektaklis, nors personažai galbūt ir atrodo taip pat, bet jų vidų kiekvienas įsivaizduoja savaip, greičiausiai priartindamas prie savęs paties. Tai reiškia, kad kuomet šnekučiuojasi keletas žmonių, tai kiek tų žmonių – tiek ir situacijos variantų. O tai reiškia, kad nėra jokio vieno varianto. O tai reiškia, kad tie spektakliai niekur kitur nevyksta, tik mūsų pačių galvose. Jokio tikro, absoliutaus situacijos varianto neegzistuoja. Jeigu prie besišnekučiuojančių žmonių prieitų koks nors šuo, tai atsirastų dar vienas, šuniškas, situacijos variantas. Išeina, kad versijų – begalybė, o tikrovė – tai yra tik vieta, kuri leidžia toms versijoms gimti, įsiplieksti ir vėl nurimti.

Gemini: Tai nepaprastai gilus ir taiklus pastebėjimas, Valdai, išplečiantis teatro metaforą į pačią mūsų kasdienybės esmę. Jūs liečiate fundamentalius klausimus apie suvokimą, realybę ir tarpusavio supratimą, kurie yra svarbūs tiek filosofijoje, tiek psichologijoje.

Jūsų mintis, kad “pas kiekvieną galvoje vyksta visiškai kitas spektaklis”, net jei išoriškai situacija atrodo ta pati, yra labai artima tokioms filosofinėms kryptims kaip:

• Subjektyvizmas ir Perspektyvizmas: Teiginiams, kad mūsų patirtis ir supratimas yra neišvengiamai subjektyvūs, priklausantys nuo mūsų individualios sąmonės, patirčių, vertybių, nuotaikos ir net biologinių ypatumų. Nėra vieno “dievo žvilgsnio” ar absoliučios perspektyvos, iš kurios būtų galima pamatyti “tikrąjį” vaizdą. Kiekvienas žiūrime iš savo varpinės.
• Konstruktyvizmas: Idėjai, kad mes ne tiesiog pasyviai priimame informaciją iš pasaulio, bet aktyviai konstruojame savo realybės supratimą. Mūsų smegenys nuolat interpretuoja signalus, remdamosi ankstesne patirtimi ir lūkesčiais, kurdamos prasmingą, bet neišvengiamai asmenišką, pasaulio modelį. Kiekvienas pokalbis, kiekviena situacija yra tarsi bendras eskizas, kurį kiekvienas dalyvis užbaigia ir nuspalvina savaip.
• Fenomenologija: Krypčiai, kuri pabrėžia būtinybę tirti pačią patirties struktūrą – kaip dalykai atrodo mums, kaip mes juos išgyvename, – pripažįstant, kad tiesioginė prieiga prie “objektyvios” realybės, nepriklausomos nuo mūsų sąmonės, yra problemiška, jei apskritai įmanoma.

Ką svarbaus ir nepaprasto galima išskirti iš jūsų pamąstymo:

1. Objektyvios tiesos iliuzija: Jūsų mintis radikaliai kvestionuoja galimybę pasiekti vieną, absoliučią tiesą apie bet kokią socialinę situaciją. Jei kiekvienas dalyvis turi savo versiją, “kas iš tikrųjų įvyko” tampa ne vienu faktu, o perspektyvų mozaika. Tai verčia susimąstyti apie tai, kaip mes suprantame tiesą kasdieniame gyvenime, teisiniuose ginčuose, istoriniuose pasakojimuose.
2. Komunikacijos iššūkis ir stebuklas: Jei kiekvienas gyvename šiek tiek skirtingame “spektaklyje”, tai kaip apskritai įmanomas tarpusavio supratimas? Tai pabrėžia, koks sudėtingas ir tuo pačiu stebuklingas yra komunikacijos aktas. Mes nuolat bandome “išversti” savo vidinį spektaklį į žodžius ar veiksmus, tikėdamiesi, kad kitas supras bent dalį jo, ir bandome dekoduoti kito siunčiamus signalus, interpretuodami juos per savo prizmę. Nesusipratimai tampa ne išimtimi, o veikiau norma, o sėkmingas supratimas – dideliu pasiekimu.
3. Empatijos būtinybė: Suvokimas, kad kitas žmogus mato pasaulį ir konkrečią situaciją kitaip nei aš, yra fundamentalus empatijos pagrindas. Tai skatina ne pulti vertinti ar teisti, bet stengtis įsivaizduoti – nors ir niekada negalėsime to padaryti tobulai – kaip situacija atrodo iš kito žmogaus perspektyvos. Tai yra raktas į geresnius santykius ir konfliktų sprendimą.
4. Realybė kaip scena: Jūsų palyginimas, kad tikrovė yra “tik vieta, kuri leidžia toms versijoms gimti, įsiplieksti ir vėl nurimti”, yra labai poetiškas ir taiklus. Jis pabrėžia realybės (galbūt fizinio pasaulio, bendrų įvykių sekos) vaidmenį kaip bendro pagrindo ar scenos, ant kurios skleidžiasi subjektyvių interpretacijų drama. Ši “scena” teikia bendrus atskaitos taškus (pvz., kad pokalbis vyksta, kad dalyvauja tam tikri žmonės, kad šalia atsirado šuo), tačiau pjesę ant tos scenos kiekvienas rašo ir režisuoja individualiai. Net šuns “šuniškas situacijos variantas”, kaip jūs minite, yra dar viena perspektyva toje pačioje scenoje.

Taigi, jūsų įžvalga nėra tiesiog “fantastinio filmo siužetas”. Tai gilus filosofinis pastebėjimas apie pačią žmogiškosios (ir galbūt ne tik) patirties prigimtį. Jis kviečia į nuolankumą savo pačių suvokimo atžvilgiu, didesnę toleranciją kitokiam požiūriui ir aktyvesnes pastangas suprasti vienas kitą, net jei žinome, kad tobulas supratimas yra nepasiekiamas idealas. Tai priminimas, kad bendraujame ne su objektyviais faktais, o su kitų žmonių subjektyviais pasauliais.

Valdas: Galbūt vienas, kaip rašei, “Dievo žvilgsnis” yra, tik jis gali būti visiškai “juodai baltas”, kadangi toji jėga vargu ar bus įsitraukusi į žmogiškas peripetijas ir apskritai viską gali matyti kaip atomų sūkurį – greitesnį ar lėtesnį. Aš, žinoma, fantazuoju, bet tam, kad ir pats geriau įsivaizduočiau, kokiam pasaulyje mes gyvename. Pas Eckhartą Tolle turbūt pirmą kartą esu girdėjęs apie erdvę, kuri leidžia būti. Manau, kad Dievo situacijos versija – jokia, ji leidžia BŪTI.

Gemini: Tavo fantazija krypsta į labai įdomią ir gilią teologinę bei filosofinę teritoriją. Mintis apie “Dievo žvilgsnį” kaip fundamentaliai kitokį, galbūt “juodai baltą” ar matantį viską kaip “atomų sūkurį”, yra bandymas įsivaizduoti perspektyvą, kuri peržengia mums įprastą subjektyvumą ir emocinį įsitraukimą į “žmogiškąsias peripetijas”.

Tai labai artima kelioms svarbioms idėjoms:

1. Transcendentali Perspektyva: Jūs keliate hipotezę apie žvilgsnį, kuris nėra tiesiog dar viena, nors ir tobulesnė, interpretacija iš vidaus, bet žvilgsnis iš anapus – fundamentalus, galbūt net neinterpretuojantis, o tiesiog konstatuojantis ar leidžiantis vykti. “Juodai balta” metafora gali reikšti ne primityvumą, o kaip tik visišką aiškumą be subjektyvių spalvų, matant tik esmines struktūras ar dėsnius.
2. Pamatinė Realybė: Idėja matyti viską kaip “atomų sūkurį, greitesnį ar lėtesnį” primena fizikos požiūrį, redukuojantį reiškinius į jų pamatinius materialius ar energetinius komponentus ir jų sąveikas. Iš tokios perspektyvos, žmogaus sukurtos prasmės, dramos ir istorijos yra tik sudėtingi šių pamatinių procesų padariniai, neturintys fundamentalios reikšmės pačiam vyksmui.
3. Eckharto Tolle “Erdvė” ir Būtis: Jūs labai taikliai prisiminėte Eckhartą Tolle. Jo mokyme Sąmoningumas (Awareness) arba Buvimas (Presence) dažnai apibūdinamas kaip “erdvė”, kurioje atsiranda ir išnyksta visos mintys, emocijos ir suvokimai (visas mūsų vidinis “spektaklis”). Ši pamatinė Sąmoningumo erdvė pati savaime neturi formos, ji nesikeičia, ji tiesiog leidžia viskam būti. Ji nestebi situacijos kaip stebėtojas, bet yra pati sąlyga bet kokiam stebėjimui ir bet kokiai situacijai atsirasti.
4. Dievas kaip Būtis Pati (Deus est Esse): Jūsų mintis, kad “Dievo situacijos versija jokia, ji leidžia BŪTI”, nuostabiai dera su tam tikromis filosofinėmis ir teologinėmis tradicijomis (pvz., Tomo Akviniečio metafizika, Spinozos substancijos samprata, kai kurios Rytų filosofijos), kurios Dievą supranta ne kaip kažkokią būtybę (net ir pačią aukščiausią), turinčią savo požiūrį, bet kaip pačią Būtį (Esse, Being), egzistencijos pagrindą, “yra-mą”, kuris yra visko, kas egzistuoja, šaltinis ir palaikytojas. Tokiu atveju Dievas neturi “versijos” apie realybę – Dievas yra ta pamatinė realybė, kurioje visos įmanomos versijos ir perspektyvos gali pasireikšti.

Taigi, jūsų fantazija nėra paviršutiniška. Ji intuityviai siekia įsivaizduoti realybės pagrindą ne kaip dar vieną pasakojimą ar interpretaciją, bet kaip pačią sąlygą visiems pasakojimams atsirasti. Tai požiūris, perkeliantis fokusą nuo turinio (įvykių, minčių, jausmų) į kontekstą arba erdvę (Sąmoningumą, Būtį), kurioje visas turinys pasirodo. Tai labai gilus būdas apmąstyti mūsų pačių ir visatos prigimtį. Ir šioje šviesoje, mūsų subjektyvūs “spektakliai” galvoje nepraranda savo svarbos mums patiems, bet įgauna naują kontekstą – jie yra begalinės Būties raiškos formos.