Galbūt tik tokia diena. Viena iš tų, kai miestas, paprastai pilkas ir susiraukęs it senis, kuriam spaudžia batai, staiga nusimeta kelis dešimtmečius ir trumpam vėl pasijunta jaunas. Saulė, lyg netyčia radusi plyšį tarp debesų-skudurų, liejo ant šaligatvių klampų, medų primenantį auksą. Ir tada aš pamačiau ją.
Ji nėjo, o plaukė per tą tirštą šviesą, ir atrodė, kad oras aplink ją virpa, lūžta tūkstančiais vaivorykščių. Plaukai – išlydyto vario upė, akys – ežeras po audros, kuriame vis dar atsispindi žaibai. Ir mano galvoje, toje apleistoje sodyboje, kurioje paprastai tik skersvėjai gainioja senas nuoskaudas, staiga įsižiebė visos lemputės.
Štai mes jau geriame kavą mažytėje, ankštoje kavinėje, kurios langus puošia popierinės snaigės, nors už lango – pati vasaros branda. Ji juokiasi, galvą atlošusi, ir aš pirmą kartą gyvenime suprantu, ką reiškia frazė „skambus juokas“ – jis iš tiesų skamba, atsimuša į sienas, taures, į mano krūtinės ląstą, ir aš noriu jį sugauti, uždaryti į stiklainį ir pasidėti ant lentynos niūriausioms dienoms. O dabar mes jau baramės, piktai, negražiai, dėl kokios nors smulkmenos, gal dėl neplautų indų, o gal dėl to, kad aš vėl per ilgai tylėjau, ir jos akyse tvenkiasi tas pats audros ežeras, tik šįkart – prieš pat liūtį. Bet aš žinau, kaip ją nuraminti, žinau, kad po valandos, o gal dviejų, mes sėdėsime ant sofos, susiglaudę, ir žiūrėsime kokį nors kvailą filmą, ir aš vėl galvosiu, kad pasaulis be jos būtų tiesiog nespalvotas brėžinys. Metai bėga pro šalį kaip traukinio vagonai, matau mus jau truputį senesnius, su pirmais sidabro siūlais jos variniuose plaukuose, auginančius pomidorus balkone ir vis dar besiginčijančius, kuris iš mūsų labiau myli.
Ji praėjo.
Viskas. Tiesiog dingo minioje.
Didysis meilės romanas, trukęs lygiai trisdešimt keturis mano žingsnius. Štai ir visas filmas. Net titrų nebuvo. Ir staiga pajutau, kad dešinio bato padas nemaloniai praleidžia drėgmę. Reikės nunešti batsiuviui.
O gal ji visai ne tokia. Gal ji garsiai čiaudo ir nemėgsta kavos. Gal tiesiog šiandien tokia diena, kai saulė bet kurią praeivę paverčia helenistine deive.
Aš pasukau už kampo. Dangus vėl apsiniaukė. Miestas užsidėjo savo įprastą kaukę. Bet kažkur giliai, krūtinėje, vis dar skambėjo tas juokas. Lyg aidas tuščiame stiklainyje.